minėti

minė́ti, mìni (-ė́ja), -ė́jo 1. tr. SD147, DP192, K kalboje ar rašte vardyti ką, sakyti kieno vardą, kalbėti apie ką: Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu, bet jus minės su pagarba ainiai Mair. Kas čia mañ mìni, kad taip žagsiu? Ds. Jis minė́jo velnį penkius kartus J. Lietuviai nors gyveno senuose laikuose stabmeldystėj, bet tvaną minėjo savo pasakose BsPIII55. Seniejie metraščiai aiškiai minėja giminę Gelionių A1884,197. Žmogaus geri darbai tėra minėtini J.Jabl. Pirmai minėtas, sakytas R271. Ir kitų dievų vardo neminėsite BB2Moz23,13. ^ Vilką mìnam, vilkas keliu bėga (sakoma pasirodžius minimam žmogui) Všv. Kam tas minėt, kas puodan nedėt (nereikia kalbėti apie nesusijusius dalykus) Tvr. Minėtinų žodžių (Minėtinus žodžius Lpn117) nekalbėk (venk žodžių, kurie verčia galvoti kalbančiojo nenaudai) VP29. 2. tr., intr. atgaivinti atmintyje, prisiminti; galvoti apie tai, kas buvo, praėjo: Kap kasiau bulbas, tiek aš jų (dainų) minė́jau Plm. Aš minė́jau gerai viską, kap buvo Str. Kada jūs minė́site mane, minė́kite be apmaudo! NdŽ. Minė́si tu mane J. Minėsi mano žodį (matysi, kad bus taip, kaip sakau) – jį sumuš Ėr. Manęs blogu žodžiu tu neminėk B.Sruog. Aukso žiedą nešiodama vis tave minėsiu (d.) Smn. Aš ir šiandien miniu, kaip prieš daugel dienų mudu buvom šioj vietoj kartu V.Myk-Put. Luktelėk valandėlę, pataisysiu tau sriubos – ją minėsi visą gyvenimą J.Balč. Šuo ... čėsnies dyvinos bei turgaus tankiai minė́jo K.Donel. Negirdėtas ir minėtinas stebuklas I. Minėtinas, atmintinas, atmenamas SD240. | prk.: Girios ūžė ten, minėjo praeities laikus, kai lietuvis netikėjo, jog belaisviu bus Mair. Čia ąžuolai ant kranto šlama lietuvių senovę minėdami Mš.

minė́tinai adv.: Kas jam bevaldant minėtinai žemėje nusidavė, įrašoma buvo srš.

3. tr., intr. R, K turėti galvoje, neužmiršti, žinoti: Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus, bet kovą, vien kovą be galo J.Jan. Be to, reikia minėti, jog čia turime dainuojamą kalbą J.Jabl. Reikia visada minėti, kad prūsai ... turėjo savo ypatingą kalbą LTI217(K.Būg). Nuo tos labai minė́tinos vietos jis su savo žvėrimis į tolimą miestą nukeliavo Sch166. Kol gyvas aš tai minėsiu B. Budėkite ir minėkite, jog nepaliovęs esmi tris metus dieną ir naktį kožną jūsų su ašaromis graudenti CII891. Minėk smerčio OsG148. Minėk sau, jog, ižtrauktas ižg galybės tamsumų, perneštas esi šviesosp DP48. Sūdną dieną minėti Mž494. ║ paisyti, žiūrėti: Vienog visados reik minėti an to, idant visur ant medžių paliktų gauja reikalingų šalinių atželų S.Dauk. Neminėdamys ant rudinies kelio, lytaus ir darganos, vokyčiai įsigrūdžia į Žemaičius S.Dauk. 4. tr. versti galvoti apie tai, kas buvo, praėjo; priminti: Neminėk man praeities S.Nėr. Kur mano dainos ir sapnai? Nebeminėkit jųjų. Jie vysta jau seniai seniai tarp lapų vystančiųjų K.Bink. Miniu ką, raginu SD167. ^ Kas pernykštį mini (kas praeitį prikaišioja), tam į kaktą vinį Rz. 5. tr. švęsti atminimus, metines, sukaktį: Pabaltijo respublikos su dideliu entuziazmu minėjo dvidešimt penkerių tarybinio gyvenimo metų jubiliejų (sov.) sp. \ minėti; atminėti; įsiminėti; išminėti; numinėti; paminėti; perminėti; praminėti; priminėti; suminėti